Dirva dėl joje esančių cheminių elementų gali būti rūgšti, neutrali ir kalkinga.

Dirvos rūgštingumas

Gėlės ir augalai Sodas

Dirva dėl joje esančių cheminių elementų gali būti rūgšti, neutrali ir kalkinga.

Jos rūgštingumas žymimas lotyniškomis raidėmis pH su atitinkamu skaičiumi – nuo 1 iki 14. Kiekvienas sodininkas privalo žinoti savo dirvos rūgštingumą, nes nuo to priklauso derlius.

Augalams dažniausiai reikalingi neutralūs, silpnai kalkingi ir silpnai rūgštūs dirvožemiai. Labai rūgštūs tinka tik nedaugeliui, nes naudingos bakterijos, įsisavinančios ir kaupiančios augalams reikalingą azotą, juose greitai žūsta. Taigi principas toks – kuo rūgštesnis dirvožemis, tuo jame sunkiau auga augalai.

Dirvos rūgštingumą galima nustatyti agronomijos laboratorijose. Arba namuose. Į stiklinį indą įdėkite 3–4 juodojo serbento arba vyšnios lapus ir užpilkite stikline verdančio vandens. Kai vanduo atvės, įmeskite žemės grumstelį. Jei vanduo paraudonuos, dirva rūgšti, jei taps melsvas – silpnai rūgšti, jei pažaliuos – neutrali.

Yra ir daugiau būdų rūgštingumui nustatyti, pavyzdžiui, jei ariamame žemės sluoksnyje (20–25 centimetrai) matyti balkšvas sluoksnis, panašus į pelenus, dirva rūgšti.

Apie žemės rūgštingumą galima spręsti ir iš vadinamųjų augalų indikatorių: rūgščioje gerai tarpsta samanos, dirviniai asiūkliai, smulkiosios rūgštynės, našlaitės, kežiai, svėrės. Dirvinės čiužutės, apyninės liucernos mėgsta šarminę dirvą. Neutralioje auga ankstyvieji šalpusniai, paprastosios jonažolės.

Rūgšti dirva

Labai rūgščioje dirvoje susikaupia per daug mangano, aliuminio ir geležies, stabdančių augalų augimą. Be to, sunkiai pasisavinamas kalcis ir magnis.

Tokioje dirvoje mažas bakterijų aktyvumas, joje negyvena labai reikalingi sliekai (jei pH mažesnis nei 5 ir didesnis nei 9, žūsta per savaitę), blogėja dirvos struktūra, laidumas vandeniui ir orui.

Jei paaiškėjo, kad dirva rūgšti, yra dvi išeitys: pirma, joje auginti augalus, mėgstančius tokią žemę; antra, pakeisti rūgštingumo lygį. Tam pakanka paberti dolomitinių kalkių, kreidos, gesintų kalkių, ežero klinčių, pelenų. Šias medžiagas geriausia pilti rudenį arba bent likus kelioms savaitėms iki sėjos, nes ne visi augalai mėgsta kalkes. Iš jų galima išskirti agurkus, bulves, morkas, ankštines daržoves, petražoles, pomidorus.

Smėlinga dirva kalkinama kas trejus metus, priesmėlis – kas ketverius penkerius, molis ir priemolis – kas penkerius šešerius metus.

Kalkinga dirva

Kalkingoje dirvoje augalai blogai įsisavina manganą, geležį ir kitas medžiagas. Dėl to yra silpni ir juos dažniau puola ligos.

Jei dirva kalkinga, ji parūgštinama rūgščiomis (aukštapelkių) durpėmis, smulkinta žieve, pjuvenomis, spygliais, rūgščiomis mineralinėmis trąšomis.

Kalkingoje ir neutralioje dirvoje nenoriai auga kai kurie augalai, pavyzdžiui, šiliniai viržiai, rododendrai, šilauogės ir kt. Tokiu atveju jų augimvietę reikėtų papildyti minėtomis rūgštinančiomis medžiagomis.

     Skaičiai

dirvos tipas pH
Labai rūgšti mažiau nei 4,5
Vidutiniškai rūgšti pH iki 5
Silpnai rūgšti iki 5,5
Artima neutraliai iki 6,4
Neutrali iki 7,3
Silpnai kalkinga iki 8,0
Kalkinga iki 8,5
Labai kalkinga Daugiau nei 8,5

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *