Yra ženklų, kuriuos matome kiekvieną dieną, bet nė nenutuokiame, kad kiekvieno jo atsiradimas turi savą istoriją – kartais net labai painią.

Daugiau nei tik paveikslėliai

Įvairenybės Pasaulis

Yra ženklų, kuriuos matome kiekvieną dieną, bet nė nenutuokiame, kad kiekvieno jo atsiradimas turi savą istoriją – kartais net labai painią.

Širdies ženklas

Tokios formos simbolių rasta dar kromanjoniečių piktogramose, menančiose pastarąjį ledynmetį, bet savo šiuolaikinės reikšmės jis greičiausiai neįgavo iki pat viduramžių. Kai kas tvirtina, kad širdies ženklą įkvėpė augalo, žinoto graikišku silfijono pavadinimu (lotyniškai – Silphium), ankštys. Silfijonas augo Šiaurės Afrikoje ir antikos laikais garsėjo kaip gana tobula kontracepcijos priemonė – kol visiškai išnyko. Kirenos mieste, graikų kolonistų įkurtame dabartinės Libijos teritorijoje, net buvo kaldinamos monetos su minėto augalo ankštimi, forma išties primenančia širdelę. Gal dėl visų šių priežasčių širdies ženklas galiausiai imtas sieti su meile ir seksu?

Kiti gi mieliau linkę tikėti dieviškesne simbolio kilme. Jie sako, kad šiuolaikinis širdies ženklas susiformavo iš viduramžiško Švenčiausiosios Širdies simbolio, reiškusio Kristaus auką ir dažnai vaizduoto su kraujuojančiomis žaizdomis.

Pagal Katalikų bažnyčios mokymą, šis simbolis buvo parodytas šventajai Marijai Margaritai Alakok XVII amžiuje – vizijoje širdį juosė erškėčių vainikas. Nors istorikai tvirtina, kad toks ženklas buvo žinomas ir naudotas gerokai prieš 1600-uosius.

Galiausiai egzistuoja nuomonė, jog širdies simbolis atsirado dėl netikslių žinių apie šio organo sandarą – manyta, kad širdis yra trijų kamerų, apvaliu viršumi ir smailia apačia. Ir tikėta, kad būtent joje slypi visos žmogiškos aistros.

Mada vaizduoti tokią širdį ikonografijoje bei tapyboje greičiausiai išplito viduramžiais, tačiau pasaulietinį populiarumą simboliui atnešė XVII amžiaus Anglijoje pradėta švęsti Valentino diena.

Dolerio ženklas

Pirmoji staigmena: tai, ką visas pasaulis žino ir atpažįsta kaip JAV valiutos ženklą, iš tikrųjų simbolizuoja… pesą.

Rūdos kasybos verslas, klestėjęs Centrinėje ir Pietų Amerikoje, buvo pavertęs ispaniškąjį peso de ocho tikrų tikriausia tarptautine valiuta. Pesas išstūmė senąsias Bohemijos joachimstalerio monetas, iki tol buvusias populiariausias Europoje ir net lėmusias kitų sunkių sidabrinių monetų pavadinimus – daldre, daalder, daler. Ir, žinoma, angliško dolerio.

Ispaniškasis pesas užkariavo visas prekybines operacijas Europoje, abiejose Amerikose ir Tolimuosiuose Rytuose. Ilgainiui pirkliai pakeitė žodį „pesas“ trumpiniu „Ps“, o paskui raidės imtos rašyti viena ant kitos.

Atėjus 1770-iesiems, peso trumpinio „PS“ forma, užrašyta greitraščiu, jau atrodė taip: $. Nedaug prabėgo laiko, ir nauja valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos – pasiskolino šį simbolį savo valiutai žymėti.

Suprantama, yra dar ne viena teorija apie tai, kaip atsirado šiuolaikinis dolerio ženklas. Rašytoja Aina Rend, pavyzdžiui, teigė, jog tai viena ant kitos užrašytos raidės U ir S, taigi kartu ir nacijos, laisvos ekonomikos ir laisvo proto simbolis. Dar kiti sako, neva dolerio ženklas susijęs su monograma, kurią nuo XVI amžiaus naudojo turtingosios Potosio sidabro kasyklos Bolivijoje – „PTSI.“ Bet yra ir tikinčiųjų, jog šis ženklas sietinas su portugališkuoju cifrao simboliu, britiškuoju šilingu ar net ispaniškais žodžiais, reiškiančiais „vergą“ ir „vinį“.

Rodyklė

Anksčiau kryptį nurodančiuoju simboliu būdavo ne rodyklė (arba strėlė), o pėdos atspaudas – senovės Graikijoje – arba ištiestas pirštas – viduramžiais. Pirmąjį ir šiandien dar galima pamatyti senoviniame Efeso mieste: grindinyje iškaltas pėdos atspaudas ir moters veidas rodo kelią į jau nebeegzistuojantį viešnamį. O štai viduramžiais piršto atvaizdas naudotas ne tik to meto kelio ženklams, bet ir spausdintuose tekstuose – toks vadintas „spaustuvininko kumščiu“. Kai kas mano, jog tokius ženklus galima atsekti net iki XII amžiaus, nors išpopuliarėjo jie tik XIV–XV amžiuose Italijoje.

Rodyklė, kaip nuorodos ženklas, nebuvo naudojama iki XVIII amžiaus. Ir net po to jos ilgą laiką atrodė labiau kaip strėlė – su antgaliu ir kotu.

Pirmąsyk rodyklės atsirado moksliniuose traktatuose, skirtuose inžinerijai, bei kartografijoje – jomis žymėta upių tėkmės kryptis.

Šios strėlytės savo plunksnų neatsikratė iki pat XIX amžiaus, kai žemėlapiuose pasirodė labiau stilizuotos jų formos. Maždaug tuo pat metu ir strėlės antgalį pakeitė abstraktūs trikampiai.

Išaušus XX amžiui, strėlės ženklas, pradėtas naudoti loginėse užduotyse ir matematinėse formulėse, virto visiš u simboliu – rodykle.

Matematiniai simboliai

Sudėties ir atimties simboliai pirmąkart pradėti naudoti dar XV amžiuje.

Pliuso ženklas „+“, atrodo, buvo vienas iš daugybės būdų sutrumpinti lotynišką žodį „et“, reiškiantį „ir“. Senovės graikai naudojo raidę „psi“ sudėčiai, indai – žodelį „yu“, o senovės egiptiečiai piešdavo dvi kojas: sudėčiai – einančias į priekį, atimčiai – einančias atgal.

XV amžiaus pradžioje europiečiai dar naudojo raides „p“ ir „m“ atitinkamai pliusui ir minusui (anuomet jie vadinti „piu“ ir „memo“) pažymėti. Bet pirmasis, panaudojęs ženklą „+“ vietoj žodelio „et“, greičiausiai buvo XIV amžiaus prancūzų mokslininkas Nikola Oresmas.

Minuso ženklas „–“ galėjo kilti iš pirklių užrašų. Juo būdavo pažymimas iš laivo iškrautas krovinys. Arba tai galėjo būti greitraštinis raidės „m“, dažnai vaizduotos su linija virš jos, kai reiškė atimtį, variantas.

Įdomus faktas: šiuolaikinis dalybos ženklas iš pradžių Šiaurės Europos matematikų buvo naudojamas išreikšti atimčiai, ir jis galėjo atsirasti iš ženklo rankraščiuose, naudoto pažymėti pastraipas, įtartas buvus iškraipytas arba neteisingas.

Tik XVI amžiaus antrojoje pusėje visi šie simboliai pradėti plačiai naudoti matematikoje.

Žvaigždutė ir kryželis

Dabar nepalyginti populiaresnis nei kada nors anksčiau žvaigždutės ženklas, arba asteriskas, turėtų už tai padėkoti internetui. O būta laikų, kai jį retai kur buvo galima pamatyti. Bet jis visada sietas su šalutiniu simboliu, žinotų durklo arba kryželio pavadinimu. Abu ženklai tradiciškai naudoti išnašoms bei pastaboms, europietiškoje tipografijoje žymėjo gimimo ir mirties datas bei ilgąsias ir trumpąsias pauzes grigališkų choralų notacijose.

Yra teigiančiųjų, kad tikrąsias asterisko šaknis galima atsekti 5 000 metų atgal – iki šumerų civilizacijos laikų. Atitinkamas šumerų dantiraščio simbolis „dingir“, arba „an“, reiškė „dangų“ arba „dieviškumą“. Kiti gi tyrinėtojai tokią sąsają laiko, geriausiu atveju, abejotina.

Daug patikimesni istoriniai ryšiai žvaigždutės ir kryželio simbolius sieja su legendine Aleksandrijos biblioteka, įkurta prie studijų centro, vadinto Muziejumi.

Tais laikais Atėnų valdovo Hipokrato sūnus Peisistratas buvo pasišovęs kilniai misijai – surinkti visus Homero epus, kurių didžioji dalis jau buvo prarasta, ir dosniai mokėjo už kiekvieną eilutę. Deja, dauguma į Peisistrato rankas patekdavusių eilių būdavo klastotės, išgalvotos sukčių verteivų. Taigi Muziejaus gramatikas – Zenodotas iš Efeso – buvo atsakingas už tai, kad kiekvienas kūrinys būtų patikrintas, suklastoti posmai – pašalinti. Pastaruosius Aleksandrijos bibliotekininkas pažymėdavo specialia linija paraštėje.

Zenodoto linija – o iš tikrųjų brūkšnelis, sukryžmintas su dvitaškiu „÷“ (taip, tai vaikystėje daugelio mokyklinėse formulėse naudotas dalybos ženklas), – buvo pavadinta „obelus“. Šis graikiškas žodis reiškė iešmą. Paskui ženklas virto kryželiu. Žvaigždutė atsirado vėliau. Ją sugalvojo kitas Aleksandrijos mokslininkas – Aristarchas Samietis, kuriam buvo paskirta redaguoti Zenodoto darbą. Taigi jis išrado kelis naujus simbolius, tarp jų paprastą trikampį dešininį skliaustą, kuriuo žymėdavo dėmesio vertus posmus, ir trikampį skliaustą su taškeliu – šiuo Aristarchas žymėdavo teksto vietas, dėl kurių jo ir Zenodoto nuomonės nesutapdavo. Taip pat jis sukryžmino „obelus“ su žvaigždutę primenančiu ženklu ir pavadino „asteriskos“, kas, iš esmės, „žvaigždutė“.

Asteriskais mokslininkas žymėdavo posmus, kurie per klaidą dubliuodavosi arba įrašyti ne toje vietoje.

Vėliau tiek vieną, tiek kitą simbolį adaptavo ankstyvieji krikščionys. Žymusis graikų teologas Origenas Aleksandrietis naudojo žvaigždutės ir kryželio simbolius bandydamas suderinti originalaus hebrajiško Senojo Testamento ir graikiško jo vertimo tekstus.

Krikščionys mokslininkai paskui iš kartos į kartą perduodavo įvairiausias šių simbolių kombinacijas, o jų pirminė forma bei reikšmė su laiku ne sykį keitėsi.

Išėjimo ženklai

Pasaulyje yra du populiariausi išėjimą žymintys ženklai, ir jie abu vienodai paplitę.

Amerikiečiai įsitikinę, jog nėra ryškesnio ir pastebimesnio ženklo už jų paprastą užrašą „IŠĖJIMAS“ – „EXIT“ – stambiomis raudonomis raidėmis. Raudonomis, nes ši spalva paprastai asocijuojasi su pavojumi. Gyvenantiesiems už Atlanto nė motais, kad beveik visas pasaulis naudoja pro duris išbėgančio žmogaus piktogramą – piešinį, kurį suprastų bet kokios tautybės ir išsilavinimo žmogus, – ir dar tradiciškai su saugumu siejamos žalios spalvos fone.

Kita vertus, amerikiečiai turi priežastį būti kitokie. Jų ženklo atsiradimas siejamas su baisiu 1911-ųjų gaisru viename Niujorko siuvimo fabrikų, pražudžiusiu 146 darbininkus. Ši tragedija paskatino JAV nacionalinę gaisrų prevencijos asociaciją inicijuoti saugumo kampaniją – tai yra iš esmės pradėti šviesti visuomenę, kaip svarbu yra išvesti žmones iš degančių pastatų.

Per 4-ąjį ir 5-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius minėta organizacija apsisprendė ir dėl kriterijų, taikytinų atsarginius išėjimus žymintiems ženklams. Tiesa, kol specialistai pasirinko šrifto dydį ir raidžių storį, nustatė standartą, nemažai prisieksperimentavo. O anglų kalbos žodį „IŠĖJIMAS“ vietoj simbolio pasirinko neva dėl to, kad ano meto Amerika buvo labiau „parapinė“.

Vis dėlto per kelis kitus dešimtmečius į madą atėjo ir grafiniai simboliai.

Japonijos priešgaisrinės saugos valdyba savo laiku buvo surengusi konkursą atsarginio išėjimo pavojaus atveju ženklui sukurti. Konkurso komisija sulaukė 3 300 darbų, bet nugalėjo dizaineris Jukio Ota, nupiešęs bėgantį žmogų. Paveikslėlis buvo griežtai įvertintas ir patobulintas, kiek atrodė reikalinga. Pavyzdžiui, pakeistas žmogučio kojos sulenkimo kampas, kad neatrodytų, jog jis lekia, kiek įkabindamas, nes juk buvo siekiama, iškilus grėsmei, lėtai išvesdinti žmones iš pastato.

Tarptautinė standartizacijos organizacija kaip tik tuo pat metu kūrė naujus tarptautinius standartus, turėjusius palengvinti pasaulinę prekybą, taigi Japonijos vyriausybė pateikė jiems J. Otos piešinį įvertinti. Ir japonų idėja visiems patiko labiau nei labai panašus Sovietų Sąjungos pasiūlytas ženklas, kuris skyrėsi iš esmės tik tuo, kad jame, be skubančio žmogaus, dar buvo pavaizduotos ir durys.

Nuo tada japoniškasis ženklas pradėtas naudoti praktiškai visame pasaulyje – tik Amerika prie viso pasaulio taikėsi labai lėtai. Didžia dalimi dėl kultūrinių skirtumų ir užsispyrimo, bet ir dėl to, kad nebuvo didelio poreikio. Specialistai neužfiksavo nė vieno atvejo, kai kilus gaisrui žmonės nebūtų supratę, kur yra išėjimas.

Radiacijos simbolis

Dabar jis žinomas ir atpažįstamas visame pasaulyje, nors atsirado tik 1946 metais. Ženklą sugalvojo Kalifornijos Berklio universiteto radiacijos laboratorijos darbuotojai. Komandai vadovavo Nelsas Gardenas, vėliau aiškinęs, kad buvo daug įvairių sumanymų, bet vienas dažniausiai iškylančių motyvų buvo spinduliuotę skleidžiančio atomo.

Nors tikslaus aprašymo nėra, teoriškai apskritimas ženklo centre simbolizuoja spinduliuotės šaltinį, o trys trikampiai – alfa, beta ir gama spindulius.

Bet gali būti, kad radiacijos ženklą įkvėpė simbolis, naudotas karinio jūrų laivyno sausajame doke netoli Berklio – jis įspėdavo dėl besisukančių sraigtų. Arba tai adaptuota iki 1947-ųjų naudoto radiacijos simbolio – raudono taško su raudonais žaibais, – forma.

Dar viena tikimybė, kad įtaką dizainui padarė Japonijos Antrojo pasaulinio karo laikų vėliava – po Perl Harboro, deja, labai gerai pažįstama vakarinei Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantei.

Pirmieji radiacijos pavojaus ženklai spausdinti su purpuriniu simboliu žydrame fone. N. Gardenas buvo įsitikinęs, jog tai tobulas pasirinkimas: purpuro spalva buvo ryški, nenaudota jokiuose kituose ženkluose, o svarbiausia – brangi. Simbolio kūrėjai tikėjosi, kad didelė dažų kaina sulaikys nuo pagundos naudoti juos visokiems niekams. Na, o mėlyna spalva, anot N. Gardeno, buvo pasirinkta tik dėl to, kad patalpose, kuriose dirbama su radiacija, jos beveik nepamatysi.

Nors daug laboratorijos darbuotojų manė, kad mėlyna spalva netinkama, nes išvis retai naudojama įspėjamuosiuose ženkluose, N. Gardenas ginčijosi, jog geltona yra pernelyg nuvalkiota dėl savo ryškumo ir matomumo.

Vis dėlto 1948-aisiais, po daugybės eksperimentų su spalvų deriniais Ouk Ridžo nacionalinėje laboratorijoje, buvo apsispręsta dėl standartizuoto ženklo – purpurinio geltoname fone. Pats dizainas per kitus keletą metų po truputį keitėsi, kol nusistovėjo šiuolaikinė piešinio forma.

Beje, leistinas variantas – vietoj purpurinės naudoti juodą spalvą geltoname fone. Tokius ženklus daug kur galima pamatyti pas mus (pavyzdžiui, ligoninėse, ant rentgeno kabineto durų), kitur pasaulyje, bet simbolio gimtinėje Amerikoje jie gana reti – ten vis dar valdo purpuro spalva.

Lyčių simboliai

Standartinis paaiškinimas – moters ir vyro simboliai kilo iš Graikų mitologijos, todėl lig šiol vadinami atitinkamai Veneros veidrodžiu ir Marso skydu. Vis dėlto yra labai mažai įrodymų, kad minėti objektai kažkaip susiję su šiandien lytims žymėti naudojamais simboliais. Be to, ir jų istorija daug painesnė.

Senaisiais laikais astrologijoje ir alchemijoje įvairūs dangaus kūnai buvo siejami su skirtingais žemiškais metalais. Saulė, Mėnulis, Marsas, Merkurijus, Venera, Jupiteris ir Saturnas kiekvienas atitinkamai turėjo savą „metalinį“ atitikmenį: auksą, sidabrą, geležį, gyvsidabrį, varį, alavą ir šviną. Tai buvo vienintelė sistema, kurią išmanė XVIII amžiaus švedų mokslininkas Karlas Linėjus, gimęs prieš atsirandant šiuolaikiniam cheminių elementų žymėjimui – naudoti raidę ar raides iš graikiškų arba lotyniškų jų pavadinimų pradėta tik 1814 metais. Ligi tol chemikai dažnai naudojo tuos pačius simbolius, kaip ir viduramžių alchemikai.

Taigi K. Linėjus nusprendė pasiskolinti sistemą iš chemikų ir pritaikyti botanikoje – savotiškai greitraščiu augalams žymėti. Pirmąkart jis oficialiai tuos simbolius panaudojo savo 1756-ųjų disertacijoje apie hibridinius augalus ir vėliau garsiajame veikale „Species Plantarum“.

Senaisiais astronominiais ir alcheminiais Saturno, Jupiterio, Marso ir Saulės simboliais K. Linėjus pažymėjo sumedėjusius, daugiamečius žolinius, dvimečius ir vienmečius augalus, Marso, Veneros ir Merkurijaus simboliais – vyriškuosius, moteriškuosius ir hermafroditinius augalus.

Netrukus ir kiti botanikai, ir net zoologai ėmė naudoti tuos pačius simbolius, nes tai buvo patogu ir lengva įsiminti.

Būta daug bandymų susieti vyriškosios ir moteriškosios lyties simbolius su piktogramomis, runomis ir babiloniečių astrologiniais simboliais, bet jie visi žlugo. Liko tik plačiai paplitęs tikėjimas, jog tai ankstyvojo graikų rašto relikvijos.

Klaustukas

Egzistuoja daugiau nei vienas racionalus paaiškinimas, kaip atsirado toks keistas simbolis. Populiariausias – kad jis kilo iš lotyniško žodžio „quaestio“, reiškiančio klausimą. Sutrumpintas šio žodžio variantas buvo rašomas tiesiog kaip „qo“, kol galiausiai išsigimė iki ženklo, kurį naudojame šiandien.

Tiesa, yra tvirtinančiųjų, jog klaustukas galėjo atsirasti iš neumos (ankstyvaisiais viduramžiais naudotų muzikinės notacijos ženklų), vadintos „punctus interruptus“ ir reiškusios klausiamąją intonaciją. Taip pat pakanka manančiųjų, jog klaustukas atkeliavo iš Egipto ir jo atsiradimą įkvėpė… katės uodega.

Dar yra tokių, kurie tiki, jog klaustuką išgalvojo anglas mokslininkas Alkuinas Jorkietis – tuo metu, kai darbavosi Karolio Didžiojo dvare ir kūrė naują skyrybos sistemą. Jo klaustukas labiau priminė tašką su tilde (bangele) viršuje, tačiau iki IX amžiaus jis buvo kone visuotinai priimtas.

Pati naujausia teorija buvo pasiūlyta 2011 metais. Ji pagrįsta V amžiaus sirišku Biblijos rankraščiu, kuris garsėjo gausiais taškais, neturinčiais aiškios prasmės. Tai štai toks daktaras Čipas Kouklis iš Kembridžo universiteto pastebėjo, jog vienas tokių taškų, vadinamas „zagwa elaya“, arba vertikaliu dvigubu tašku, dėtas virš tam tikrų klausimų, kurie nėra akivaizdūs klausimai.

Pavyzdžiui, „Ką tu veiki?“ yra akivaizdus klausimas, bet „Išeini?“ be klaustuko virstų teiginiu. Taigi nors yra didelė tikimybė, kad klaustukai, vėliau naudoti graikų ir lotynų rašte, buvo išrasti atskirai, gali būti, jog ir minėtas mokslininkas yra teisus manydamas, jog „zagwa elaya“ yra ankstyviausias žinomas klaustukas istorijoje

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.