Vienas populiariausių dekoratyvinių kambarinių palmių lengvai galima užsiauginti iš parduotuvėse pirktų datulių kauliukų.

Auginame finikus iš kauliukų

Gėlės ir augalai Namai

Vienas populiariausių dekoratyvinių kambarinių palmių lengvai galima užsiauginti iš parduotuvėse pirktų datulių kauliukų.

Nebijantiesiems iššūkių ir mėgstantiesiems egzotiškus augalus teks apsišarvuoti kantrybe, nes sėklos sudygsta tik po maždaug trijų mėnesių, o dekoratyvūs lapai suželia tik po kelerių metų.

Vieni iš seniausių vaisių

Laisvai gamtoje finikai tarpsta Azijoje ir Afrikoje. Iš viso suskaičiuojama 17 jų rūšių. Kaip žinoma iš rašytinių šaltinių, jie buvo auginami maždaug prieš 5 tūkstančius metų. Maistui buvo vartojami ne tik datulinių finikų vaisiai – datulės, bet ir kamieno šerdis, jauni lapai.

Patalpose iš visų rūšių auginami tik keli – kanariniai, žemieji ir datuliniai finikai. Pastaroji rūšis turi nemažai trūkumų – ji mažiau dekoratyvi, koteliai padengti spygliukais, per laiką nuplinka stiebas. Tačiau ji auga greičiau nei pirmosios rūšys.

Mėgsta šviesą

Visi finikai mėgsta ryškią šviesą, netgi tiesioginius saulės spindulius. Todėl juos geriausia auginti pietinėje arba pietryčių pusėje. Kad laja formuotųsi tolygiai, augalai reguliariai pasukami, kad šviesos periodiškai gautų visos pusės. Stingant šviesos augalai praranda dekoratyvumą – lapai ištįsta, lūžinėja.

Vasarą idealiausia visoms palmėms patalpos temperatūra – 18–20 laipsnių šilumos. Jas šiuo metų laiku drąsiai galima laikyti ir terasoje, balkone arba kitoje nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Žiemą kanariniams ir datuliniams finikams reikalinga žemesnė temperatūra 8–16 laipsnių, žemosioms aukštesnė – 15–20 laipsnių.

Finikai laistomi gausiai, tačiau ne per daug, kad vazone neužsistovėtų vanduo. Žiemą vandens reikia mažiau, tačiau tiek, kad neperdžiūtų šaknys. Dėl to gali nulinkti lapai ir nebegrįžti į pradinę padėtį. Tokiu atveju juos galima tik pakėlus pririšti prie atramų arba kamieno. Taip pat dėl šios priežasties dar gali ant lapų atsirasti dėmių.

Kaip ir kiti kambariniai augalai, šios palmės laistomos kambario temperatūros nusistovėjusiu vandeniu. Dėl kieto vandens pristoja augimas, vystosi chlorozė, lapus nuberia rudos dėmes. Dėmių gali atsirasti ir per gausiai laistant žiemos periodu.

Svarbu higiena

Finikai nemėgsta sauso oro. Optimaliausia patalpos oro drėgmė – 40–50 procentų. Sausose patalpose ją galima padidinti apipurškiant augalus kambario temperatūros vandeniu 2–3 kartus per dieną ir vasarą, ir žiemą. Nedidelius medelius galima pakišti po dušu, uždengus substratą polietileno plėvele.

Kad lapai būtų sveiki ir išlaikytų dekoratyvumą, juos reguliariai reikia valyti drėgna šluoste. Ši procedūra padeda užkirsti kelią netgi kenkėjams.

Jauni finikai persodinami kasmet, o senesni nei penkerių metų – kartą per dvejus trejus metus pavasarį, balandžio–gegužės mėnesiais. Kiekvieną kartą persodinant imamas 3–4 centimetrais didesnio skersmens vazonas. Tai turi tiesioginės įtakos augimo spartumui – kuo jis didesnis, tuo greičiau auga palmės. Tačiau jeigu jis per didelis, priešingai, augimas gali smarkiai sulėtėti.

Finikai nemėgsta persodinimo, todėl juos geriausia perkelti nejudinant šaknų, tarpus užpildant šviežiu substratu. Substratą galima susimaišyti patiems iš dviejų dalių velėninės ir dviejų dalių lapinės žemių, dalies durpių, dalies perpuvusio mėšlo, dalies smėlio ir nedidelio kiekio medžio anglies. Taip pat tinka specialus substratas palmėms.

Palmės greitai auga, todėl greitai išeikvoja substrato maistines medžiagas. Dėl to jas būtina tręšti nuo kovo iki rugsėjo kartą per savaitę mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, žiemą – kartą per mėnesį.

Dauginimas

Namų sąlygomis palmės paprastai dauginamos sėklomis. Kadangi jų kiautas labai kietas, prieš sėjant jas rekomenduojama kelias paras pamirkyti šiltame vandenyje, kasdien keičiant vandenį. Per tą laiką kiautas išbrinksta ir lengviau prasikala daigelis. Galima pasinaudoti ir kitais metodais, pavyzdžiui, sėklas apiplikyti karštu vandeniu (maždaug 80 laipsnių), subraižyti arba įpjauti.

Išbrinkusios arba kitaip apdorotos sėklos vertikaliai sodinamos į žemes, durpes arba pjuvenas, sumaišytas su žemėmis. Sodinamos negiliai, pusantro sėklos ilgio gylyje. Daigynas laikomas 25–30 laipsnių temperatūroje, pavyzdžiui, šalia radiatoriaus, židinio ir pan. Žemė reguliariai drėkinama. Maždaug 10 centimetrų ilgio daigai pikuojami į atskirus 10–12 centimetrų skersmens vazonus.

Kiek žinoma, patalpose auginami finikai nežydi ir vaisių neveda.

Ligos, kenkėjai ir kitos negandos

  • Lapai gelsta stingant drėgmės, maistinių medžiagų, laistant kietu vandeniu.
  • Blyškią spalvą įgauna esant per intensyviam apšvietimui arba užpuolus raudonosioms voratinklinėms erkutėms.
  • Lapų krašteliai paruduoja dėl sauso oro, stingant drėgmės arba dėl šalto oro, liečiantis prie šalto objekto, pavyzdžiui, šalto lango žiemą.
  • Rudos dėmės lapus padengia perlaistant, po ryškių patalpos temperatūros pokyčių, taip pat laistant kietu vandeniu.
  • Apatiniai lapai ruduoja augalui augant. Tai natūralus procesas. Jie periodiškai nupjaunami aštriu peiliu.
  • Jeigu ant lapų ir stiebų atsirado rudų dėmelių, lapai blykšta, džiūsta ir krenta, greičiausiai užpuolė skydamariai. Juos galima pašalinti mechaniškai muiluota kempine, po to nupurkšti 0,15 procentų akteliko tirpalu (1–2 ml litrui vandens).
  • Jeigu lapai vysta ir krenta, kaltos voratinklinės erkutės. Lapai nuvalomi muiluota kempine ir nuplaunami po šiltu dušu. Smarkiai pažeisti augalai purškiami 0,15 procentų akteliko tirpalu (1–2 ml litrui vandens).
  • Išsikreivoję, džiūstantys ir krentantys lapai byloja apie miltuotuosius skydamarius. Naikinami tomis pačiomis priemonėmis kaip ir kiti kenkėjai.
  • Puvinys užpuola perlaistant dirvą. Pirmieji požymiai dažniausiai pasirodo ant stiebo – jis minkštėja, nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Tokiu atveju augalą nustojama laistyti, apžiūrimos šaknys – jeigu jos vandeningos ir patamsėjusios, augalo nebeįmanoma išgelbėti. Jeigu yra gyvų šaknų, pažeistosios nupjaunamos, pjūvio vieta pabarstoma trintomis medžio anglimis arba maltu cinamonu. Persodinama į naują gruntą.

     Įdomūs faktai

Senovės graikai siųsdavo pasiuntinius su palmės šakele norėdami pranešti apie pergalę.

Senovės Egipte palmės buvo naudojamos kaip kalendoriai: per mėnesį nudžiūsta vienas senas lapas ir išauga naujas.

Vytinti, džiovinti ir švieži vaisiai buvo pagrindinis beduinų maistas, vadintas dykumų duona.

Pasakojama, kad senovės Egipto piramidžių statytojų kasdieniame valgiaraštyje buvo trys būtini produktai: alus, česnakai ir datulės. Alus suteikdavo organizmui reikalingų skysčių. Česnakai saugodavo nuo infekcijų. O džiovintos datulės duodavo energijos, kuri buvo reikalinga labai sunkiame darbe.

Indijoje ant palmių lapų geležine adata buvo rašomi šventi raštai. Finiko atvaizdas puikavosi ant Senovės Indijos emblemos, medalių ir monetų. Jo vardu pavadintas ir Jerichas – „palmių miestas“.

Arabams ir kitiems dykumų gyventojams finikai daugybę amžių buvo neatsiejama jų gyvenimo dalis: jie gyventojams suteikdavo pavėsį nuo svilinančios saulės, saugojo upelius ir kitus vandens telkinius nuo išsekimo ir užpustymo, taip pat buvo naudojami kaip statybinė gyvenamųjų patalpų medžiaga (sijos, atramos, durys buvo gaminamos iš kamieno, stogas iš lapų). Iš lapų vejamos virvės, lynai, daromi maišai, dembliai.

Datulių vaisiuose yra net iki 70 procentų cukrų (sacharozės, fruktozės, gliukozės). Juose gausu vitaminų A, B, E, B5, B6, K, kalcio, magnio, fosforo, kalio, vario, mangano, seleno. Amerikiečiai mokslininkai ištyrė, kad juose dar gausu antioksidantų. Džiovintose datulėse fenolių yra daugiausia iš visų džiovintų vaisių.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.