Kaip prižiūrėti žemę po vaismedžiais, ginčijasi net patyrę sodininkai. Ir kiekvienas pasitelkia savo patirtį.

Ar reikia perkasti pomedžius?

Naudinga Sodas

Kaip prižiūrėti žemę po vaismedžiais, ginčijasi net patyrę sodininkai. Ir kiekvienas pasitelkia savo patirtį.

Gero derliaus galima tikėtis iš tų kultūrų, kuriomis rūpinamasi. Nemažai triūso reikalauja ne tik daržo, bet ir sodo augalai. Pastaruosius būtina genėti, purkšti nuo ligų ir kenkėjų, stengtis, kad nenukentėtų jų šaknų sistema. Taigi daug reikšmės turi pomedžių būklė. Yra nemažai variantų, kaip prižiūrėti dirvą po medžiais: ravėti, mulčiuoti, laistyti, tręšti, perkasti. Pramoniniuose soduose dar naudojamas ir juodasis pūdymas. Taigi fizinių jėgų reikalaujančio darbo daug, tačiau, kaip sakoma, jeigu nieko nedarysi, nieko ir neturėsi. O gal bent perkasti pomedžių žemės nebūtina, vis mažiau rūpesčių?

Nauda keleriopa

Išsiaiškinkime pomedžių perkasimo naudą. Pirmiausia, ir tai tikriausiai svarbiausia, rudenį kasant žemę žūsta daugelis dirvoje žiemoti įsitaisiusių kenkėjų. Paprastai elgiamės taip: prieš pradėdami kasti surenkame prie vaismedžių nukritusias šakeles, supuvusius vaisius, sugrėbiame lapus, visa tai sumetame į šiukšlių krūvą (ją rekomenduojama sudeginti), o tada imame kastuvą ir pradedame iš peties darbuotis. Taigi po vaismedžiais nebelieka kur slėptis kenkėjams.

Be to, jeigu sodas šiais metais kentėjo nuo įvairių parazitų, pomedžius būtina tik perkasti, o ne dar ir mulčiuoti. Tie kenkėjai (obeliniai žiedgraužiai, grambuolių lervos ir kiti), kurie žiemoti įsirausė dirvoje, kasant išverčiami į paviršių ir juos sulesa paukščiai arba jie žūsta nuo šalčio. Tik žemės nereikia purenti, tegu lieka grumstai.

Dar viena nauda – kasdami kad ir negiliai, 10–15 centimetrų, padidiname dirvos laidumą vandeniui ir orui, taigi suaktyvėja naudingi mikroorganizmai.

Perkasdami žemę beveik sunaikiname vaismedžių konkurentus: dirvožemio sluoksnį, kuriame auga piktžolės, paslepiame po kitais sluoksniais, todėl pavasarį jos sunkiau sudygsta arba, jei išrenkame šaknis, nebepasirodo. Tai ypač svarbu, jeigu pomedžių netręšiame arba per sausrą nelaistome, – vaismedžiams nebereikės dalytis drėgme ir maisto medžiagomis su savo varžovėmis.

Kaltas ne metodas

Atrodo, stverk kastuvą ir pradėk darbuotis, bet reikėtų pagalvoti ir apie galimą žalą. Labiausiai tikėtina, kad smeigdami per giliai pažeisime augalų šaknų sistemą. Taigi purenti pomedžių žemę giliau nei 15 centimetrų rizikinga. Galima arba apnuoginti šaknis, arba jas sužaloti. Pirmu atveju vaismedis žiemą gali pašalti, o žaizdotas šaknis gana dažnai pažeidžia infekcija. Tačiau tai ne perkasimo kaip metodo trūkumas, bet paties sodininko kaltė.

Kad ir kaip būtų keista, bet kartais perkastas dirvožemis ne pagerėja, o gerokai suprastėja, ypač sausringu ir vėjuotu sezonu, nes vėjas išpusto viršutinį, derlingiausią, dirvos sluoksnį. Taigi reikia atsižvelgti, koks dirvožemis. Jeigu juodžemis, tai viršutinis sluoksnis nukentės tik esant vėtrai, o lengvos smėlingos dirvos galbūt neverta perkasti – tik supurenti, kad būtų laidesnė.

Prarandama drėgmė – dar viena priežastis, kodėl pomedžių verčiau neperkasti. Jeigu per sausrą nelaistome vaismedžių, bet ravime piktžoles, purename žemę po jais, dirvožemis sausėja, ir medžiai prastai auga ar net pradeda džiūti. Bet dėl to nekaltinkime tų, kurie pataria pomedžius perkasti – kalti mes patys: jeigu sugebame ravėti, kodėl negalime medelių, ypač jaunų, palaistyti?

Vieno karto neužtenka

Daugelis sodininkų pritaria, kad pomedžius reikia perkasti, bet tai daryti apgalvotai. Neužtenka perkasti vieną kartą – vargu ar toks darbas duos naudos. Per sezoną po vaismedžiais darbuokimės keturis penkis kartus.

Pirmąsyk vaismedžių žemę perkaskime anksti pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir dirva pradžiūsta. Tai leidžia giliau sušilti gruntui. Tada palaukime bent savaitę ir pomedžius mulčiuokime dviejų centimetrų storio komposto sluoksniu, kad augalai būtų papildomai pamaitinti. Be to, mulčias neleis taip greitai augti piktžolėms, sulaikys drėgmę. Žinovai pataria dar patręšti nitrofoska – šaukštą trąšos ištirpinti kibire vandens ir po du litrus išpilti kiekvienam vaismedžiui.

Antrąkart perkaskime vasaros viduryje, išraukime piktžoles, prireikus palaistykime ir patręškime kalio sulfatu – 15–20 g vienam kvadratiniam metrui.

Trečią kartą pomedžius perkaskime tada, kai vėl pasirodys piktžolių ar kai lietus suplūks žemę. Tada vaismedžius naudinga patręšti medžio pelenais – 250–300 g po kiekvienu augalu.

Ketvirtą sykį po vaismedžiais pasidarbuokime rugsėjį. Jeigu sausa, juos palaistykime – po kiekvienu išpilkime 5–6 kibirus vandens. Perkastus pomedžius galime mulčiuoti apie pusantro centimetro komposto sluoksniu.

Paskutinį kartą pomedžius perkaskime likus maždaug savaitei iki nuolatinių šalčių. Prieš tai po vaismedžiais surinkime visas atliekas, o supurentą žemę mulčiuokime bent 4–5 centimetrų storio mulčio sluoksniu.

  • Specialistai pataria žemę po vaismedžiais purenti ne kastuvu, bet šakėmis.
  • Jaunų vaismedžių pomedžiai turi būti švarūs, todėl dažnai perkaskite žemę ir kruopščiai ravėkite.
  • Pomedžius perkaskite ne prie pat kamieno, bet 12–15 cm nuo medžio, ypač atsargiai elkitės su kaulavaisiais, nes jų jautresnis šaknų kaklelis.
  • Perkastus pomedžius patartina mulčiuoti kad ir nestoru mulčio sluoksniu – tai pagelbsti, jei šaknys buvo pažeistos.
  • Jeigu sklypas mažas ir trūksta vietos, po senesniais vaismedžiais galite auginti pavėsio nebijančias ir greitai augančias kultūras – kai kurias prieskonines žoleles, ridikėlius. Žinoma, atitinkamai pasirūpinkite dirvožemiu, augalus laistykite.
  • Rudenį perkastų jaunų medelių pomedžius būtinai mulčiuokite.
  • Jeigu jūsų sklypo dirvožemis molingas, rudenį jį būtinai perkaskite – pagerinsite dirvos struktūrą.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.