Šilauogės yra vienos iš reikliausių augalų, tad norint sulaukti gardžių ir naudingų uogų jomis reikia rūpintis beveik visus metus.

Aikštingųjų šilauogių auginimas

Sodas

Šilauogės yra vienos iš reikliausių augalų, tad norint sulaukti gardžių ir naudingų uogų jomis reikia rūpintis beveik visus metus.

Sodinimas

Šilauogės į nuolatinę vietą sodinamos ir pavasarį, ir rudenį, tačiau pirmuoju atveju geriau, nes jauni sodinukai iki žiemos spėja prisitaikyti prie lauko sąlygų, gerai prigyti, todėl geriau peržiemoja.

Tinkamiausia saulėta, nuo šaltų vėjų apsaugota vieta. Pasodinto paunksnėje augalo uogos bus rūgščios, o derlius negausus. Šilauogė taip pat reikli dirvožemiui – mėgsta tik rūgščią žemę (pH 3,5–4,5), kurioje prieš tai niekas netarpo, nes ant augalų šaknų esanti mikorizė sunkiai pakelia įdirbtą žemę. Jeigu tokios vietos nėra, reikia ją sukurti, turint omeny, kad vaiskrūmiai mėgsta durpingą ir smėlingą arba durpingą ir molingą dirvožemį. Pirmiausia iškasama 60×60 centimetrų dydžio, 50 centimetrų gylio duobė. Dugnas ir šonai šiek tiek papurenami, kad per laiką nesusiplūktų ir nepasunkėtų vandens bei oro laidumas. Į dugną pripilama truputį papuvusių durpių arba durpių, pjuvenų, nukritusių spyglių ir smėlio mišinio. Įberiama 40–60 gramų sieros žemei parūgštinti. Viskas išmaišoma ir paspaudžiama. Žemei rūgštinti tinka citrinų arba oksalo rūgštys.

Trąšų berti nereikia, ypač organinių, nes jos dirvą šarmina.

Aukštaūgių veislių sodinukus rekomenduojama terpti kas 0,75– 1,2 metro. Geriausia juos pirkti uždara šaknų sistema vazonuose ir taisyklingai pasodinti. Kaip tai daroma? Labai svarbu augalo neperkelti iš indo į žemę, nes jautrios šaknelės tankiame dirvožemyje negalės išsiskleisti į šonus ir normaliai vystytis. Po kelerių metų toks augalas žus. Kad taip nenutiktų, šilauogę su vazonu rekomenduojama prieš sodinimą 10–15 minučių palaikyti vandenyje, paskui ištraukti iš vazono ir atsargiai paspaudyti žemės gumulą. Jeigu šaknys stipriai apkibo žemėmis, jos patiesinamos.

Sodinukai terpiami 5–6 centimetrais giliau nei augo vazonuose, palaistomi ir mulčiuojami pjuvenomis arba kitu mulčiu. Jis pristabdo piktžolių augimą, sulaiko drėgmę, yra papildoma trąša, be to, saugo šaknis žiemą nuo iššalimo.

Priežiūra

Labai svarbu laiku ravėti aplink šilauogių krūmus, ypač kai jie dar maži. Piktžolės – vieni didžiausių šių augalų priešai. Taip pat būtina purenti žemę, tačiau svarbu atminti, kad šaknys išsidėsčiusios 20–40 centimetrų gylyje, todėl ją galima judinti tik iki 8–10 centimetrų. Vegetacijos metu žemė aplink augalą 2–3 kartus mulčiuojama pjuvenų ir perpuvusio mėšlo mišiniu.

Ypač jautriai šilauogės reaguoja į drėgmės perteklių ir trūkumą. Negalima leisti perdžiūti žemei. Kol prigyja jauni sodinukai, žemė turi būti nuolat drėgna. Todėl juos rekomenduojama laistyti 2–3 kartus per savaitę kelias savaites. Karštu oru augalai taip pat laistomi porą kartų per savaitę ryte ir vakare bei purškiami šaltu vandeniu.

Liepą ir rugpjūtį, uogų nokimo ir kitų metų pumpurų formavimosi periodu, šilauoges būtina laistyti ypač gausiai. Nors jos mėgsta drėgmę, reikia nepamiršti, kad užsistovinčio vandens nepakenčia.

Genėjimas

Jaunų krūmelių genėti nepatariama. Nebent ankstyvą pavasarį, kol dar nepradėjo brinkti pumpurai, nukirpti nederančių augalų ligotas, nulūžusias, besidriekiančias palei žemę, silpnas ir pašalusias šakas. 10– 12 augimo metais pradeda smulkėti uogos, mažėti derlius. Tada vaiskrūmius patartina atjauninti.

Tai galima padaryti dviem būdais. Pirmuoju pašalinamos visos senos šakos. Šio metodo trūkumas tas, kad dvejus ar trejus metus krūmas mažai derės. Antruoju atveju pirmaisiais metais pašalinama tik pusė senų šakų, o kitos paliekamos derėti. Kitais metais, kai užauga nauji ūgliai, pašalinami likę senieji.

Tręšimas

Kad šilauogės geriau augtų ir derėtų, jas reikia tręšti mineralinėmis trąšomis. Organinės trąšos joms netinka. Tręšiama porą kartų pavasarį: pirmąjį – kai brinksta pumpurai, antrąjį – po 6–7 savaičių.

Šių darbų imamasi tik antraisiais auginimo metais:

  • antramečiam krūmui reikia šaukšto mineralinių trąšų;
  • trejų metų – 2 šaukštų,
  • ketverių metų – 4 šaukštų,
  • penkerių metų – 8 šaukštų,
  • šešerių metų ir senesniems – 16 šaukštų.

Kai trūksta trąšų

Į elementų trūkumą šilauogės reaguoja greitai. Tam tikri požymiai išduoda, ko joms stinga:

  • kai trūksta azoto, sulėtėja ūglių augimas, seni lapai pašviesėja. Jei deficitas ypač didelis, krūmas atrodo gelsvai žalias su rausvu atspalviu, derlius menkas, uogos smulkios;
  • kai nepakanka fosforo, lapai prisispaudžia prie stiebo ir įgauna purpurinį atspalvį;
  • stingant kalio apmiršta lapų galiukai, atsiranda dėmelių, jaunų ūglių viršūnės juoduoja ir nudžiūsta;
  • kalcio trūkumą galima įtarti, jeigu lapai deformuojasi, o jų krašteliai pagelsta;
  • stingant magnio lapų krašteliai nusidažo raudona spalva, tačiau šalia gyslų išlieka žali;
  • kai nepakanka boro, viršutiniai lapai tampa melsvi, tarp senų lapų gyslų atsiranda gelsvų plotelių, nustoja augti jauni ūgliai, vėliau jie žūsta;
  • geležies deficitą išduoda tarp jaunų viršutinių lapų gyslų atsiradę pageltę plotai, gelsvame fone susidaro žalių gyslų tinklas.
  • sieros trūksta, kai lapai įgauna gelsvai balkšvą atspalvį, o kartais pabąla;

Žinant šiuos ženklus augalui galima greitai padėti – patręšti mineralinėmis trąšomis.

Dengimas žiemą

Šilauogės gali pašalti esant 23–25 laipsnių šalčiui. Šis pavojus daug didesnis besniegę žiemą.

Nuo ankstyvų rudeninių šalnų nukenčia vėlyvosios veislės, todėl jas rekomenduojama uždengti maišiniu audiniu. Polietileno plėvelės geriau nenaudoti.

Ant viršaus galima uždėti eglišakių. Žiemą ant krūmų galima užberti sniego. Pavasarį danga nuimama, nukarpomos pašalusios viršūnės.

Šilauogių žiedai ištvermingi – jie gali pakęsti iki 7 laipsnių šaltį.

Derlius

Derliaus ėmimo laikas priklauso nuo veislės. Ankstyvųjų veislių uogos renkamos pirmąją liepos dekadą, vidutinio vėlyvumo – liepos viduryje ir pabaigoje, vėlyvosios – antrąją ir trečiąją rugpjūčio dekadą.

Uogos nesunoksta vienu metu, todėl derlius renkamas visą mėnesį ir dar ilgiau.

Pirmas požymis, kad jau laikas skinti, kai žalios uogos tampa mėlynai violetinės. Po savaitės, esant geram orui, jos baigs nokti. Skinamos tik lengvai nusiimančios nuo vaiskočio uogos.

Skaniausios ir gražiausios pirmą kartą ir antrą kartą skintos uogos. Jas rekomenduojama valgyti šviežias. Vėliau skintosios yra smulkesnės, tad labiau tinka perdirbti.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *