Afroditės paslaptys. Visa tiesa apie afrodiziakus

Gyvenimas Sveikata

Kodėl žmonės naiviai tiki, jog, suvalgę ar išgėrę kokią bjaurastį, staiga taps patys patraukliausi ir mylimiausi?

Paskaitykite bet kurio garsesnio antropologo darbus apie laukinių genčių ar senovės tautų gyvenimą ir garantuotai rasite jūrą žagtelėti verčiančios informacijos, kokių neįtikimų metodų griebdavosi šie žmonės, kad patrauktų ir išlaikytų priešingos lyties dėmesį.

Kas kitas, jei ne prancūzai

Matyt, tikslas iš tiesų pateisindavo visas priemones, jeigu jo siekdami žmonės kliaudavosi ir magiškais milteliais iš raganosio rago, elnio ar buliaus ragų, ir valgydavo įvairių gyvūnų lyties organus, „medžiodavo“ egzotiškas atogrąžų museles, gerdavo nuodingų gyvačių kraują ir valgydavo šikšnosparnių mėsą… Ko nepadarysi dėl meilės!
Ilgainiui visos panašios priemonės pradėtos vadinti afrodiziakais – graikų meilės deivės Afroditės garbei. Bet dar gerokai prieš tai senovės Graikijoje afrodizijomis vadino Afroditei garbinti skirtas šventes, o Ovidijus savo „Meilės mene“ minėjo „prastuolių afrodiziakus“. Todėl labai keista, kad paskui žmonės žodį „afrodiziakas“ prisiminė tik prieš pat Didžiąją Prancūzijos revoliuciją – ačiū už tai Paryžiaus libertinams.

Iki išaušo Švietimo amžius, paklausiausios prekės buvo gerokai stipresnio poveikio mieliavaisčiai – visokie eliksyrai, apžavai ir panašūs tamsūs dalykėliai, kurių dažniausiai tekdavo kreiptis į raganas. O iš afrodiziakų niekas stebuklų nesitikėjo. Jų paskirtis buvo padidinti seksualinį potraukį vienai nakčiai, stipriosios lyties atstovams pagerinti erekciją, moterims – padėti patirti audringą orgazmą. Trumpai tariant, kad malonumas būtų abipusis ir kuo didesnis.
Šiam reikalui XVIII amžiaus pabaigos Europoje buvo naudojami visokie aromatai, kulinarijos šedevrai, specialiais prieskoniais gardinti gėrimai. Afrodiziakų galia vienodai intensyviai naudojosi abi lytys.
Šiuolaikinė medicina į tokias praėjusių amžių „viagras“ žiūri įtariai. Anot mokslininkų, lytinę disfunkciją lemia skirtingos priežastys, be to, vienokios moterims ir visai kitokios – vyrams. Taigi ir spręsti tokias problemas reikia pagal konkrečią diagnozę, o ne visiems laikams, tautoms ir lytims universaliomis bobučių priemonėmis.
Tačiau liaudies medicinos gerbėjus ir toliau žavi seksualinės panacėjos idėja. Ir jų entuziazmo dėka žodis „afrodiziakas“ dabar lipdomas kur reikia ir kur nereikia, įskaitant pusiau mitinius feromonus ar abejotinos sudėties maisto papildus.

Apie rupūžes ir muses

Nors oficialiai afrodiziakų istorija skaičiuojama tik nuo XVIII amžiaus, mokslininkai randa vis daugiau įrodymų, jog tokios priemonės sėkmingai klestėjo jau viduramžiais.
Tai būdavo augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagos, dažniausiai nuodai. Jų nauda – labai abejotina, o pavojus sveikatai – net labai realus. Tačiau net ir mūsų laikais atsiranda drąsuolių, trokštančių savo kailiu patikrinti jų veiksmingumą. Nepaisant to, jog gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje, laikome save sąmoningomis būtybėmis, linkusiomis įsiklausyti į šiuolaikinės medicinos išmintį, vis tiek retkarčiais nusprendžiame, jog labiau verta rizikuoti sveikata nei apsikvailinti prieš savo damą…

Medikai sako ir patys negalintys patikėti, kaip dažnai pasitaiko kuriozinių ir net tragiškų įvykių, susijusių su visokių neaiškių papildų bei stimuliatorių vartojimu. Štai 2008 metais 35-erių Niujorko gyventojas iškeliavo į dausas pavartojęs „meilės eliksyro“ su rupūžių nuodais. Tokio preparato, žinomo „Meilės akmens“, „Jamaikos akmens“, „Juodojo akmens“ arba „Kiniškos uolos“ pavadinimais, daug kur galima įsigyti intymių prekių parduotuvėse. Instrukcijoje aiškiai rašoma, jog priemonė skirta vartoti išoriškai, tačiau nelaimingasis donžuanas ją ėmė ir suvalgė. O netrukus pateko į ligoninę dėl nepakeliamų krūtinės ir pilvo skausmų – afrodiziake buvo medžiagų, trikdančių širdies ritmą. Dar po dviejų dienų nelaimėlis pasimirė. Ir tai buvo anaiptol ne pirmoji tokio pobūdžio tragedija JAV: 2002 metais panašiu „vaistu“ nusinuodijo kitas 40-metis niujorkietis, dešimtajame dešimtmetyje Niujorke buvo užfiksuotos dar mažiausiai keturios analogiškos mirtys.
Amerikiečiai medikai tąsyk kaip reikiant sukruto. Bandė aiškinti žmonėms, jog nėra saugaus būdo vartoti tokias sveikatai pavojingas priemones – nei išoriškai, nei tuo labiau gerti. Tačiau jų įspėjimai stipriosios lyties atstovams pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo… Galiausiai JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) afrodiziaką su rupūžių nuodais išvis uždraudė, tačiau labai norintieji ir žinantieji, kur ieškoti, jo gali nusipirkti ir dabar.
Paradoksas: nors rupūžės daugeliui žmonių nekelia jokių šiltų jausmų – veikiau pasišlykštėjimą, tarp afrodiziakų medžiotojų šie gyviai itin populiarūs.
Populiarus lenkų rašytojas ir chemijos mokslų daktaras 60-metis Janušas Leonas Višnevskis savo laiku sukėlė skandalą knygoje „Kam reikalingi vyrai“ pateikęs itin intriguojantį seksualinio stimuliatoriaus vartojimo būdą. Tiksliau, visiškai legalų būdą apsirūpinti stipria psichotropine medžiaga 5-MeO-DMT. Teriekia įsigyti rupūžę agą (tą pačią, kurios nuodais Lotynų Amerikos indėnai tepdavo savo strėlių antgalius), kaip reikiant ją išgąsdinti ir nulaižyti nuo roplio odos išsiskyrusį nuodingą sekretą.
Kad apsisaugotų, ši iki 25 cm užauganti rupūžė grėsmės akivaizdoje pasidengia lipniomis nuodingomis gleivėmis – bufotoksinais, kurių sudėtyje yra ir J. L. Višnevskio minėto komponento 5-MeO-DMT. Poveikį žmogus pajunta maždaug po 20 minučių.
Manote, bjauru? Bet jei paklaidžiosite po interneto forumus, įsitikinsite, jog net ir toks potencijos gerinimo metodas turi tūkstančius šalininkų visame pasaulyje. O jeigu yra reguliari paklausa, vadinasi, bus ir pasiūla.
Kai kuriose valstybėse augalinės ir gyvulinės kilmės afrodiziakų gamyba jau dabar yra pasiekusi pramonės lygį. Tai labai rimtas, nors beveik visada pogrindinis verslas, iš kurio pelno išgyvena ištisi regionai.
Kinijos Liaoningo provincijoje viena kompanija, auginusi skruzdėles išgauti iš jų medžiagas lytinį potraukį stiprinančiam preparatui, žlugo sumaniusi apmulkinti savo indėlininkus. Kai tūkstančiai perpykusių akcininkų išėjo į gatves reikalaudami grąžinti jiems pinigus, investuotus į afrodiziako gamybą, dienos švieson iškilo visas šio verslo mastas.

Žmonių tikėjimas stebuklingais meilės vaistais neblėsta nepaisant šiuolaikinio mokslo realijų.
Minėtos JAV Maisto ir vaistų administracijos specialistai, ištyrę populiariausius afrodiziakais laikomus maisto papildus, priėjo prie išvados, kad nė vienas iš jų nepasižymi jiems priskiriamomis savybėmis. Dar daugiau – tokių papildų vartojimas dažnai turi nepageidautinų pasekmių, o kai kurie išvis turėtų būti paskelbti pavojingais sveikatai. Konkrečiau, amerikiečiai mokslininkai išsiaiškino, jog tokios paskirties maisto papilduose neretai esame įvairiausių hormonų, taigi vartoti juos derėtų su gydytojo žinia – ar bent jau pasitarus su vaistininku.

Visiems girdėtas afrodiziakas, vadinamas ispaniškąja musele, o iš tikrųjų gaminamas iš ispaninio skaudvabalio (Lytta vesicatoria), mokslininkų taip pat paskelbtas pavojingu. Europos galvijų augintojai jau seniai pastebėjo, kaip įsiaudrina skaudvabalių sukandžioti buliai. Taigi buvo tik laiko klausimas, kad kam nors į galvą šaus mintis, jog tokį pat poveikį vabzdžiai turėtų daryti ir žmonėms.
Iš tiesų ispaninio skaudvabalio kūnelyje ir sparneliuose esama cheminio junginio, vadinamo kantaridinu. Tai labai stiprus nuodas: patekęs į organizmą, jis sudirgina šlapimo sistemą, taigi ir išprovokuoja kraujo pritekėjimą į atitinkamus organus sudarydamas susijaudinimo iliuziją. Tačiau virškinimo trakte kantaridinas sukelia intoksikaciją, kenkiančią ir kepenims, ir skrandžiui, ir centrinei nervų sistemai.
Ilgą laiką „ispaniškoji muselė“ buvo pagrindinis seksualinis vaistas, tačiau ilgiau pavartojus šių miltelių galima rimtai pakenkti savo sveikatai. Ir čia omenyje turimi ne tik stiprūs uždegimai bei ilgalaikiai skausmai, bet ir sutrikusi inkstų veikla.

Aišku, visi gerai žinome iš medicinos istorijos, jog bet koks nuodas gali būti ir vaistas – tai tik tinkamos koncentracijos klausimas. Tačiau kol kas teturima duomenų apie panašių afrodiziakų sveikatai keliamas grėsmes. Kad būtų pateikta mokslinių jų veiksmingumo įrodymų, būtina atlikti rimtus tyrimus su žmonėmis naudojant vadinamąjį dvigubą aklą metodą, kai nei savanoriai eksperimento dalyviai, nei patys eksperimento vykdytojai nežino, ar tiriamasis gauna placebą, ar tikrą preparatą.
Taigi situacija šiandien tokia: galimo afrodiziakų veiksmingumo įrodymų tėra vienetai, o ir tie labai subjektyvūs. Be to, viską dar labiau apsunkina faktas, jog pagrindinis žmogiškosios meilės variklis yra vis dėlto ne fiziologija, bet psichologija. Paprasčiau tariant, potyriai, kurių meilužiams teikia meilės aktas, priklauso ne tik nuo to, ką jie prieš tai valgė, bet ir nuo to, kokį filmą žiūrėjo ar kokios muzikos klausėsi. JAV informacijos apie vartotojų sveikatą tyrimų instituto įkūrėjas Džonas Reneris tvirtina, jog galingiausias iš visų mums žinomų afrodiziakų yra protas. Todėl ir yra sunku įvertinti realias vienos ar kitos medžiagos savybes, jei žmonės nuoširdžiai tiki, jog lašelis jos gali padėti jam pranokti Kazanovą…

Meilės maistas

Akivaizdu, kad „ispaniškosios muselės“ ir nuodingosios rupūžės – afrodiziakai, skirti ne silpnų nervų meilės nuotykių ieškotojams. Laimė, jie nors pamažu, bet jau grimzta istorijon.
Mūsų laikais gerokai daugiau gerbėjų turi specialios dietos, neva padedančios pagerinti ir seksualinį apetitą. Tačiau nesuklyskite: nors gastronominiai afrodiziakai iš tiesų veikia, jie labiau skirti bendrai žmogaus savijautai pagerinti – sustiprinti imuninę sistemą, aprūpinti organizmą būtinais vitaminais ir mikroelementais, padėti įveikti nuovargį.
Vis dėlto pagerintas bendras kūno tonusas kartu su tvirtu žmogaus įsitikinimu, jog tam tikras maistas didina jo seksualines galias, lemia pasakišką tokių dietų populiarumą.

Įvairiausi riešutai, avokadai, bananai, medus, alyvuogių aliejus, petražolės, grybai – produktų, neva kurstančių meilės aistras, sąrašas užimtų ne vieną puslapį. Gydytojų dietologų aiškinimu, daugelyje jų iš tiesų yra medžiagų, gerinančių tonusą ir hormonų sistemos veiklą. Dėl tos priežasties valgomiesiems afrodiziakams visiškai pelnytai priskiriamos jūros gėrybės (krevetės, omarai, krabai, kalmarai, austrės, žuvis, ikrai), prieskoniai (cinamonas, gvazdikėliai, juodieji ir raudonieji pipirai), vaisiai ir uogos (ananasai, braškės, melionai), mėsos produktai, šokoladas, medus, džiovinti vaisiai, riešutai. Afrodiziakais laikomi ir grybai, – ypač trumai.
Dar yra produktų, galinčių pagerinti mūsų seksualinį gyvenimą, tačiau jų nauda pasireiškia ne iš karto. Tai jau minėtos krevetės, taip pat midijos, dauguma kitų jūros gėrybių: šis maistas bene sveikiausias vyrams, tačiau reikalingam efektui pasiekti jį būtina valgyti reguliariai.

 

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie salierus. Suvalgę vieną kitą saliero stiebą prieš naktį sekso gigantu, deja, netapsite…
Artėja švento Valentino šventė, ir daugelis porų tądien romantišką vakarienę pradės nuo taurės vyno ar šampano. Viena vertus, teisingai darys: šampane esančios vaisių rūgštys skatina išsiskirti lytinius hormonus. Bet tik moterims. Vyrus šis putojantis gėrimas veikia priešingai – slopina seksualinį potraukį.
Grįžtant prie jūros gėrybių, paaiškėjo, jog jų, kaip afrodiziakų, poveikis gerokai didesnis, nei lig šiol manyta. Grupė JAV ir Italijos chemikų, tyrusi dvigeldžius moliuskus, nustatė, jog juose gausu retų aminorūgščių, skatinančių lytinių hormonų išsiskyrimą, – D-asparagino ir N-metil-D-aspartato.
Daugelį amžių sklandė gandai, kad moliuskai, ypač austrės, didina libido, tačiau iki mūsų dienų nebuvo pagrįsto paaiškinimo, kodėl šie jūrų gyventojai daro tokį poveikį. Dabar gi viskas pasidarė aiškiau…

Visi gastronominiai afrodiziakai paprastai yra turtingi baltymų ir mikroelementų, jie naudingi sveikatai plačiąja prasme. Bet tikėtis herojiškų žygių miegamajame prisivalgius šliužų iš geldelių ir petražolių lapų geriau nereikia. Kaip atskleidžia ekspertai, šiuolaikinė medicina neturi patikimų įrodymų, kad vienoks ar kitoks maistas gali pagerinti seksualinio gyvenimo kokybę. Tiesą sakant, buvo atlikta daugybė tyrimų, kurių rezultatai išvis paneigė bet kokį natūralių maistinių afrodiziakų naudą. Tačiau bandymai pasinaudoti gamtos dovanomis potencijai pagerinti nesiliauna ir turbūt nesiliaus, kol gyvuos žmonija. Ir tai labai gerai, sako mokslininkai, – tik galbūt ne individualios organizmo funkcijos, o bendrąja sveikatos prasme. Juk, pavyzdžiui, ženšenis yra galinga priemonė, padedanti sustiprinti visą organizmą, garsėjanti galingu tonizuojančiu poveikiu. Dėl to jis, iš esmės, ir naudojamas vyrų potencijai gerinti. Bėda tai, kad intymiuose reikaluose sėkmingai fizinei stimuliacijai sutrikdyti bet kada gali psichologinės problemos…

Kad ir kaip būtų, šiandien žmonėms, norintiems pakeisti savo seksualinio gyvenimo kokybę, tikrai yra iš ko pasirinkti. Galima, rizikuojant sveikata ar net gyvybe, griebtis abejotinų, užtai stiprų poveikį turinčių nuodų. Arba papildų su iš augalų, gyvūnų išgautomis „stebuklingomis“ medžiagomis. Galima imtis gastronominių eksperimentų ir įsileisti į savo virtuvę moliuskus bei ženšenį – jei tik galite sau tą leisti. Bet mokslininkai vis dėlto pataria apsiriboti mums įprastais „afrodiziakiniais“ maisto produktais. Sako, jog tie turi mažiausiai du pranašumus: valgant nuosaikiais kiekiais, yra visiškai nekenksmingi, ir jei netyčia nesukels jausmų audrų, tai bent užtikrintai numalšins alkį.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.